Sava žemė

Agnė Jonkutė ir Milda Gailiūtė - vienos talentingiausių Lietuvos viduriniosios kartos dailininkių, kurių kūryba svariai atstovauja šiuolaikinės Kauno tapybos panoramai. Abi kūrėjas galima laikyti XX a. 9 deš. susiformavusios Lietuvos abstrahuotos tapybos, paremtos individualiomis asociacijomis, atstovėmis. Ieškant bendrų abiejų tapytojų kūrybos vardiklių minėtinas jautrus, išgrynintas menininkių santykis su spalvomis bei gebėjimas jas perteikti žiūrovui, dažnu atveju, pasirenkami motyvai yra stipriai susiję su kūrėjų emocijomis. Darbuose savitas sakralumas gimsta iš spalvos ir būtent spalvos srautas, kuris yra būdingas tik joms, tampa savotiška tapybine saviidentifikacija, - organišku tapatumu.

Apibendrinant pastarųjų metų kūrybą galima teigti, jog tapybos pobūdis yra konceptualiai pasirinktas įrankis, o pats tapybinis procesas, nors yra skirtingas, tačiau virsta meditaciniu, sukauptu aplinkos vaizdų įprasminimu. Daugeliu atvejų atrodo, jog autorės tiesiog kalbasi su savimi, tuo pačiu, lyg nepastebimai ir žiūrovus įvesdamos į savo minčių bendražmogiškas emocijas.

Agnės Jonkutės ir Mildos Gailiūtės tapyboje daugiau užfiksuojami patyrimai mažiau perspektyviniai peizažai. Autorės jau ne vienus metus dirba post-peižazo  žanre, darbuose lyg ir konkretūs vietovaizdžiai ar jų fragmentai, tačiau vis dėlto vardinti to vien tik panoraminių peizažų motyvais negalima. Net tradiciškai suprantami vaizdai: vanduo, medžiai, namų siluetai yra veikiau personifikuoti vietos dvasios perteikimo būdai nei tik vaizdai... Tačiau ar ne taip ir turi būti?

Apie kūrybą

Agnės Jonkutės pasaulis – kaip ritualas. Vienspalviai paveikslai atsiranda iš piešinių, performansų, instaliacijų, videomeno darbų. Tapytoja kuria savo pasaulio viziją. Vieną iš daugelio galimų. Tokią, kokią jai siūlo prigimtis, patirtys, įvykiai, kasdienybės šurmulys ar daiktų statika. Subtiliai ir be galo tyliai Jonkutė paveiksluose atveria kasdienybės intymumą, sustabdydama laiko tėkmę, išgrynindama tai, kas esmingiausia. Minimalistinis vaizdas pastato žiūrovus prieš pačios autorės minties gelmę ir elgesio tvirtumą. Nelieka nieko, kas nebūtų reikalinga. Kiekvienas potėpis, linija, spalva turi tikslinį intensyvumą. Jokios didaktikos, siužetiškumo, tik ramus tapybinis alsavimas, kurio racionalus pasaulis suvokti negali. Šiuo atveju ir nereikia.

Langas, stalas, lova, paklodė, pastatas, medis, smilga... paveiksluose į juos žiūri tarsi į fragmentus, kurie tapybinėje plokštumoje tampa savotiškais simboliais. Kūriniuose atsiranda keista vizualinė pagava ir atrodo, jog tai daugiau nei fizinis būvis, jaučiama sklindanti pulsuojanti energija, kuri tikslingai suraminta, net sutirštinta. Spalvos tyla suaudžiama į vieną visumą. Matomus objektus Jonkutė projektuoja į savo susikurtą visatą ir save pačią, kitaip tariant, tarsi apsigyvena joje, meta ant jų savo sielos šešėlį. Kūryboje ji kinematografiška, bet tikrai ne sentimentali. Atvirkščiai, yra tvirta elgesiu ir minties gelme. Sugeba vaikščioti pavojinga riba tarp vienos ar dviejų spalvų.

Žvelgdamas į darbus patiri gilios ramybės būsenas, nėra jokių primestinių vaidmenų. Ateina suvokimas, jog tikrovę galima išgyventi subjektyviai. Gal būt čia ir slypi jos didysis vertingumas. 

Agnė Jonkutė (g. 1974) gyvena ir kuria Kaune. 2003 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutą. 2005 m. tobulinosi Paryžiuje. Nuo 1999 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, vykdo tarpdisciplininius projektus, kuruoja parodas. 2005 m. laimėjo aukso medalį 5-osiose Frankofonijos žaidynėse. Kūrinių yra privačiose galerijose Lietuvoje ir užsienyje.

Mildos Gailiūtės pasaulis – kaip esaties akimirka. Jos tapybos darbai dažnai siejami su grafika, piešiniu. Tapytoja yra atradusi konceptualią ir gana savitą peizažo žanro traktuotę. Kurdama Gailiūtė apdoroja regimosios tikrovės medžiagą, kartais ją nustumdama bemaž iki abstrakcijos paribio, trinant ir išgryninant motyvą. Autorė ieško pusiausvyros tarp klasikinės tapybos vertybių ir sąvokų, jas transformuodama į šiuolaikinio meninio mąstymo struktūrą. Jai rūpi motyvo suvaldymas vienspalvėje, achromatinėje erdvėje. Darbų blankumas yra jaukus, kiek slėpiningas. Gailiūtė – tyrinėtoja, akylai stebinti tas vietas, kurios jai yra brangios, kuriose gyvena. Miestų erdvės yra jos peizažų herojės, kurias lengvai prakalbina. Subtilių niuansų pilna paveikslų šviesa nėra nei visai sąlygiška, nei natūrali.

Lieka įspūdis, jog tapant autorei itin svarbus pats tapymo procesas. Ji kruopščiai atsirenka motyvus, juos apmąsto ir perkelia į drobę, atsisakydama bet kokio nereikalingo detalumo ar spalvingumo ir taip artėdama prie abstraktumo, arba visiško nuskaidrėjimo. Lieka motyvas, viena spalva ir kūrėja. Tai yra kruopštus asociacijų kūrimas, pažadinantis žiūrovų emocijas ir prisiminimus. Nespalvotuose vaizduose atkuriamas ne tik perspektyvinis vaizdas, menininkė kuria dvasinę žinutę, kuri paliečia ir nepalieka abejingų. 

Milda Gailiūtė (g. 1984) gyvena ir kuria Kaune. 2007 m., dar studijuodama Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute, pradėjo dalyvauti parodose. Menininkė yra surengusi trylika personalinių parodų. Jos kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai iš Vokietijos, Austrijos, Lietuvos. Vienas tapybos darbas priklauso „Imago Mundi“ fondui Italijoje, o 2020 m. menininkės tapybos darbas „Gražus peizažas šalia Steinfhof ligoninės Nr. 2“ (2014) pateko į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinius.

M. Gailiūtė aktyviai dalyvauja grupinėse ir tarptautinėse parodose, už kūrybą yra pelniusi ne vieną apdovanojimą. 

- Menotyrininkė Jurgita Vainiuvienė

Parodos organizatorius: galerija „Meno parkas“
Parodos bendraorganizatorius: TPK Art I Pensament Contemporary