Christine Dixie (ZA) parodos „Daiktų NeTvarkos planas“ atidarymas vyks liepos 13 d. (ketvirtadienį), 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas). Kviečiame!

Personalinė Christine Dixie paroda – tai jau antrasis kartas, kai „Meno parkas“ pristato šios žinomos menininkės iš Pietų Afrikos respublikos kūrybą. Instaliacija „Būti karaliumi“, galerijos kuratorių buvo pastebėta 2017-ųjų Venecijos bienalės renginiuose, o 2018-aisiais buvo pristatyta tarptautinio meno festivalio „Kaunas mene“ metu, kur sulaukė daug žiūrovų dėmesio ir susižavėjimo. Šį kartą galerijos lankytojai galės pamatyti naują Christine Dixie projektą „Daiktų NeTvarkos planas“.

Parodos pavadinime slypi žaismas – autorė flirtuoja su 1966-aisiais Michael Foucault parašytos knygos pavadinimu The Order of Things (Daiktų tvarka). Pirmasis šios kngyos skyrius Las Meninas (Meninos) tyrinėja Velásquez kūrinį Meninos, nutapytą 1656-aisiais. Ši esė, išraižyta vario plokštelėse, tapo atspirties tašku, iš kurio vystėsi atspaudų serijos, menininkės knygos, videokūriniai ir tekstiliniai šydai. Tekstas įvairiai išdarkytas – tuštumomis, tarpais, persidengimais. Ši teksto transformacija yra pastanga atrasti vizualią metaforą, pasaulio tvarkos, jo gramatikos nuokrypiams. „Meno parko“ galerijoje eksponuojama tekstilinių šydų serija „Apmatai bežadžiam pasauliui“ kartu su videokūriniu „Apmatų serija“.  

Tarp šydų, atstojančių „Meninų“ skyriaus lapus, trys veikėjai sąveikauja, susiduria ir įtakoja vienas kitą: princesė iš Velaskeso Meninų, maro gydytojas ir šuo, liudijantys istoriją besivystančią jų akivaizdoje. Princesė atsiranda kaip save inspiruojančios kūrybinės galios metafora, dažnai su teptuku rankoje, o maro gydytojas – tarsi mirties pranašas. Šioje instaliacijoje dvi figūros kartais persidengia ir susilieja į vieną visumą, tampa nebeaišku, kur viena prasideda, o kita baigiasi. Scenos peizaže driekiasi kalnų virtinės, primenančios pandeminės statistikos kilimą ir kritimą, bet taip pat ir septynioliktojo amžiaus buboninį marą. Virš peizažo, nakties danguje – erdvėlaiviai ir astronautai su įranga kvėpavimui – vamzdeliais, pritvirtintomis kaukėmis ir deguonies talpomis. Apačioje, kur šurmulys išblėsta – plaukioja lašišų būreliai.  

„Tikriausiai paveikiausias Dixie videokūrinyje yra audiotakelis – jame girdimi įkvėpimo ir iškvėpimo garsai, įsiterpia rytinio kyšulio moterų gerklinis dainavimas umngqokolo bei kvėpavimo aparato pypsėjimas ir švokštimas – visa tai kelia aštrų suvokimą, kokia trapi mūsų planeta ir kokie menki mes joje esame. Kad nebekiltų abejonių – viskas apversta aukštyn kojomis, o pats kūrinys yra gedulo, mirties vieta, optimistiškiausiose kadruose – liudijantis atsinaujinimą. Turbūt labiausiai įstringantis „Daiktų NeTvarkos plano“ siužete yra automobilis – išnyrantis, kertantis kadrą ir nutolstantis. Dviejų tamsą skrodžiančių žibintų, artėjančių tarsi grįžtų namo, vaizdas yra kupinas beveik nepakeliamos poetinės nostalgijos. Šviesos rodo kelią, atvykimą, bet taip pat amžiną išvykimą ir netektį.“¹

¹ Ištrauka iš profesoriaus Bronwyn Law-Viljoen (Wits universitetas) esė „Šuo naktyje: Christine Dixie „Daiktų NeTvarkos planas“.

Apie menininkę

Christine Dixie yra pripažinta Pietų Afrikos Respublikos menininkė, aktyviai dalyvauja parodose savo šalyje, JAV ir Europoje. Daugiausia dirba grafikos meno srityje, tačiau ji taip pat kuria filmus bei instaliacijas. Jos darbuose kvestionuojami būdai kuriais lyčių vaidmenis istoriškai lėmė visuomenė, mitai ir įvaizdžių kūrimas. Kolonijinės istorijos apraiškos, persekiojančios Makhandos miestą (Rytų Kyšulio miestas, kuriame ji gyvena) paskatino ją domėtis Europos palikimu Afrikoje.

Jos kuryba ir estetika remiasi archyviniais vaizdais ir nuodugniais tyrimais. Jos darbų yra nacionalinėse ir tarptautinėse kolekcijose, įskaitant Niujorko viešąją biblioteką, Smithsono nacionalinį Afrikos meno muziejų, "Standard Bank" galeriją, Johanesburgo meno galeriją, Durbano meno galeriją, Iziko nacionalinį Pietų Afrikos Respublikos muziejų ir Nelsono Mandelos Metropoliteno meno muziejų.

Christine Dixie dalyvavo tokiose tarptautinėse parodose kaip: „Earth Matters: Žemė kaip materija ir metafora“ (kuratorė Dr. Karen Milbourne (2007 m.) ir šiuolaikinių Afrikos menininkų parodoje „Dieviškoji komedija: dangus, skaistykla ir pragaras“ (kuratorius Simon Njami (2012 m.) abi parodos vyko nacionaliniame Smithsono Afrikos meno muziejuje. Jos instaliacija „Būti Karaliumi“ buvo parodos „Personal Structures“ dalis, vykusios Palazzo Bembo rūmuose Venecijoje (2017 m.), vėliau kūrinys buvo parodytas tarptautiniame festivalyje „Coronet Cinema“ Londone, festivalyje „Kaunas mene“ Lietuvoje (2018 m.) ir Iwalewahaus, Bairoite, Vokietijoje (2022 m.).

Nesenai surengtos parodos: „@Bathurst St., Makhanda“ Johanesburgo universiteto SARChi katedros galerijoje, jos grafikos kūrinių serija „Harbouring Fanon“ eksponuota parodoje šiuolaikinėje galerijoje Graham (2022 m.). Paroda „Daiktų NeTvarkos planas“ Wits meno muziejuje, kurioje eksponuoti darbai tęsia temų susijusių su instaliacija „Būti Karaliumi“ negrinėjimą.