Šiame filmų rinkinyje pristatoma įvairių kartų žymių Lietuvos menininkų kūryba skiriasi raiškos būdais, bet visus juos jungia nagrinėjamos istorijos ir vietos, specifinių architektūrinių, dokumentinių, socialinių ir mentalinių erdvių pasakojimų temos. Ankstyviausieji filmai, sukurti 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 10-ojo dešimtmečio pradžioje, liudija ką tik atsiradusią galimybę kurti videomeną – pirmuosius menininkų bandymus su nuosavomis vaizdo kameromis, poetiškai fiksuojant atsitiktinumus ir kasdienybę, to meto socialines situacijas. Pastarosios dažnai vyko modernizmo aplinkoje, tuo tarpu vėliau kūrę autoriai sąmoningai grįžta prie modernizmo istorijos – architektūros kaip apleisto, aktualumo netekusio paveldo arba istorinio socialinės demokratijos įrankio; meno ir kino kaip politinių įrankių, kaip psichodelinio įkvėpimo šaltinių; galiausiai modernizmo propaguoto menininko – atskalūno mito.

Filmuose įvairiais aspektais nagrinėtos XX a. antrosios pusės temos ir poetika, šiandien vėl tapo aktualiomis – jos tarsi lęšis leidžia kitu kampu pažvelgti į sudėtingas dabarties problemas.

Evaldas Jansas
LINKĖJIMAI
1998 m. 23:01 min.

Filme „Linkėjimai“ Evaldas Jansas (g. 1969 m.) prašo savo draugų ir pažįstamų ko nors palinkėti Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Kalbantieji atskleidžia savo bruožus ir pristato menininko savybes: palinkėjimas demonstruoja linkinčiojo vertybes, bet kartu yra suformuluotas spėliojant, ko galėtų norėti kitas žmogus. Praėjus dvidešimčiai metų šis filmas tarnauja kaip dešimtojo dešimtmečio Vilniaus kultūrinės ir socialinės scenos portretu.

Dainius Liškevičius
LAISVALAIKIS
2012 m., 10 min.

Filmas „Laisvalaikis" prasideda nuo vyro einančio per Nidos kopas figūros. Šis kadras yra nuoroda į kultinę Jeano-Paulio Sartre'o nuotrauką, užfiksuotą lietuvių fotografo Antano Sutkaus 1965-aisias Nidoje. Filmo herojaus kelionė baigiasi prie Revoliucijos muziejaus Vilniuje, nuo 2009 m. žinomo kaip Nacionalinė dailės galerija. Sovietmečiu menas dažnai buvo suprantamas kaip laisvalaikio praleidimo būdas. Filmas skirtas atminti Broniaus Maigio politiniam protestui, įvykdytam 1985-ųjų birželio 15 d. Valstybiniame Ermitaže, tuometiniame Leningrade, kurio metu B. Maigys sugadino Rembranto paveikslą „Danaja“.

Laura Garbštienė
ERELIS
2008 m., 12:58 min.

Menininkė šoka ir dainuoja populiarias aštuntojo ir devintojo dešimtmečių meilės dainas priešais Žemutinės Saksonijos akmenį („Niedersachsenste“) – didžiulį erelio formos paminklą Worpswede kaime, Vokietijoje. Pagal pirminius 1915-jų m. planus, monumento paskirtis buvo pažymėti Vokietijos pergalę Pirmajame pasauliniame kare, tačiau 1922-aisiais jis buvo atidengtas kaip paminklas žuvusiems kariams. Dėl nemalonaus istorinio atspalvio dabar ši skulptūra stovi užmiršta.

Kipras Dubauskas
SUSKLIAUSTAS NETIKĖJIMAS
2013 m., 14:21 min.

„Ankstyvą rytą čiulbant paukščiams ir kylant saulei pagrindinis veikėjas pasirodo šalia anksčiau matyto modernaus tilto. Po kurio laiko jis persikelia į priešingą tilto pusę, sparčiai palikdamas viską, kas liko už nugaros.“

Paliktas miesto erdves galima tapatinti su išorinių veiksmų neįtakojama nesąmoninga būsena. Šių erdvių modifikavimas, keitimas, tobulinimas ar net naikinimas prilygtų racionaliam, praktiškam judėjimui sąmoningoje (pabudimo) būsenoje. Miego inercijos būsena, kai miegantysis nori vėl užmigti, būtent šis tarpinis momentas – laikinumas – pasirodo esąs patvarus ir nekintantis mūsų miestų veiksnys.

Arūnas Gudaitis
SUSITIKIMO VIETA
Video 5'20”, 2002–2003

Per kelias dienas nufilmuotame vaizdo įraše „Susitikimo vieta“ – grupė jaunų vyrų, naktimis stoviniuojančių ratu. Griežta sistema, pagal kurią jie kasnakt išsidėsto beveik identiška tvarka, primena ritualinį šokį. Petys į petį nuo kojos ant kojos trypčiojantys vyrai naktyje virsta abstakčiomis figūromis. Sąmoningai arba ne, bet jie tarsi atsiriboja nuo aplinkos. Prislopinti miesto garsai pabrėžia niūrią atmosferą, kurią sukuria iš pažiūros griežtas (savi)drausmės ritualas.

Eglė Razumaitė
UŽRAŠAI IŠ POGRINDŽIO
2020, 19 min

Per dviejų pagrindinių veikėjų kelionę į save, susiliečia du miestai ir juose gyvenančių tautų istorijos. Paryžius ir Vilnius atveria socialinės ir teritorinės atskirties temą. Filmas prasideda nuo klausimų, kurie išlieka centriniais kalbant apie urbanistinį planavimą ir kasdienybės diskursą filosofiniuose tyrimuose; kaip miestas vystosi, kokia yra modernaus miesto vystymosi dinamika, ar galime kalbėti apie dėsnius, kaip teritorinė periferija koreliuoja su socialine atskirtimi ir kokios istorinės būsenos slypi už tokių situacijų? Tęsdama filosofinius miesto tyrimus, autorė Paryžiuje seka post-moderniąją prancūzų mokyklą ir analizuoja aplinkybes, kurioms veikiant susiformavo periferinės Paryžiaus sritys, nuolatos sugrįždama į vadinamą pogrindį – Vilnių. Santykis tarp viršaus ir apačios, centro ir periferijos yra atspirtis. Autorė jautriai paliečia temas apie post-kolonialistinę Prancūziją ir post-sovietinę Lietuvą – nacionalinio identiteto konstravimo krizę afro-prancūzų bei lietuvių-rusų bendruomenėse.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.