„Turbūt kiekvieną rytą pasižiūriu į veidrodį, besiprausiant ar besirengiant, pamatau save. Tai primena, kad priklausau šiam pasauliui. Matau savo išorę — su norais ir inercija, nusivylimais ir pasiryžimais, su iškylančiais prasmės klausimais.

Ir tai nuryju kartu su rytinės kavos gurkšniu, besiruošdamas, su šiokia tokia įtampa, darbui studijoje, kurioje dažnai susiduriu su nežinomybe pradedant naują kūrinį.

Tarytum vėl turiu iškirpt iš bėgančio laiko fragmentą ir jame, mintyse, impulsyviai sudėlioti formas, perkeliant jas ant popieriaus, mintimis koreguojant jų kompoziciją ir jausmu įsiklausyti, kada formos, linijos, pasirinktos spalvos prabils į mane patį, prašydamos, kad nebūtų asocijuojamos, liktų abstrakčios, taptų simboliu ar slenksčiu į mane patį – kur mikro ir makro sueina į vieną tašką, o gal į klausimą — kas aš esu?

Tai išgyvenimas, kuris kartais aplanko. Jame nėra nei priekaištų, nei vertinimo, tik nuolat pasikartojantis klausimas, besiskverbiantis gilyn į vidų, apimantis visą ir keičiantis ne tik mane, bet ir aplinką, tarsi į kitokią, nematerialią substanciją. Tai traukią protą, emocijas, jausmus visomis kryptimis, kaip iš vieno suminkyto gumulo, naikina laiko ir erdvės, atstumų ir dydžių suvokimą. Tik dabar palikdamas jausmą, kaip virkštelę prie šio pasaulio, šerdį, su baime ir ilgesiu, kad tai išnyks, kaip naktiniai drugiai, skriejantys ratu apie šviesą... iki kito karto.

Išgyvenimas vėl tampa tik žinojimu, o klausimas „kas aš esu?“ – paprastu, kasdieniniu ir atsibodusiu, o gal ir nenaudingu. Bet vis vien ta kita jo pusė išlieka, kaip siekimas ar  ilgėjimasis, kaip kažkas brangaus ir trapaus, kaip paslaptis ar bent priminimas kitiems ir sau apie tai.

Kūryba leidžia, gal ir reikalauja, būti tikru pačiam sau – mokytis suvokti abstrakčią išraišką ir per vidinę patirtį išreikšti savo siekį kūrinyje.”

Rimas Čiurlionis

„Šiuos kūrinius paskatino susidomėjimas neišvengiama priklausomybe tarp sukurtos aplinkos ir žmogaus fiziškumo.

Pagrindinis šio tyrimo objektas yra vaistai – molekulinės medžiagos, neišvengiamai veikiančios mūsų aplinkos suvokimą, skirtos laikinai sutrikdyti mūsų pačių molekulines funkcijas. Kokia elgsena ir (arba) kultūra užkoduota mūsų sukurtoje aplinkoje? Koks jų poveikis mūsų molekulinei pusiausvyrai? Vienas iš visur paplitusių atsakymų – skirti molekulines intervencijas, sukurtas dirbtiniam sisteminiam atitikimui sukelti.

„Genetinis rezonansas“ prasidėjo kaip genų raiškos duomenų pritaikymo pratimas – duomenų nuotraukos virto cikline kompozicija, atskleidžiančia subtilią, elastingą molekulinės elgsenos prigimtį. Šis tyrimas tapo „Medicinos kabineto“ atsiradimo prielaida. Kūrinyje, pasitelkiant architektūrinę alegoriją ir metaforą, nagrinėjamas sklandus psichikos būsenų ir fizinės erdvės santykis, taikant vaistą nuo nerimo „Xanax“. Vaistai analizuojami ne kaip atskiri objektai, bet kaip erdvių, kurios palaipsniui patenka į kūną, serija. Vaistas nėra tik tabletė, tai ilga mutacijų grandinė, kurių kiekviena neišvengiamai formuoja kitą.”

Katryna Čiurlionis

Parodos rėmėjai: SUMUS Rotary, Lietuvių Fondas, Atlantic Express Corp.

Edmundas ir Laima Margeliai, Gabe Hernandez, Mark and Margie Zivin, Linda Warren and Jeffrey Hammes, Asta Astrauskas, Heather Ditmars, Victoria and James Weise, Gintaras Vaišnys and Gloria Kot, Kris O’Daniel, Jennifer Taylor and Garry Henderson, Dalia ir Gintaras Lietuvninkai, Valerie Heidenry, Ann Ayres, Shreyans Bensali, Eugene Perlov, Kristine Katz, Vija Lietuvninkas, Lija Siliunas, Quincy de Vos.